“Autolavkė”

Autolavkė
Nuotrauka pasiskolinau iš draugo Tado Šimėno tinklaraščio.

Apie tokią prekybą ir tokį gėrį buvau visiškai pamiršęs. Aišku, buvau dar visiškai mažas vaikas kai visa tai vyko, tačiau naujai „iškeptas“ draugas blogeris Tadas Šimėnas, savo įrašu man priminė. Mano metų bendraamžiai iš miesto, tiksliau neturinti nuošalaus kaimo, to net nesupras ir greičiausiai nepajaus to jausmo, ką teko patirti man ar vyresniems už mane.

Prisimenu kai su broliu, pusbroliais ir pussesere leisdavau vasaras kaime Rokiškio rajone. Pats kaimas kaip ir didokas, pagal statistika ten gyvena netoli tūkstančio gyventojų, stovi Kriaunų Dievo apvaizdos bažnyčia, yra viena ar tai dvi parduotuvės, savaitgalio vakarais vykdavo diskotekos, tačiau ne apie tai. Senelis gyveno truputi nuošaliau keliais kilometrais nuo centrinio kaimo, todėl tokios „autolevkės“ aprūpindavo prekėmis senyvus žmones, kurie negalėdavo nuvykti iki parduotuvės. Kai kuriems net ir neapsimokėdavo keliauti iki parduotuvės, kai reikiamų prekių atveža beveik į tavo kiemą.

Pamenu kai ankstyvą rytą keldavomės ir eidavom pusryčiauti. Dažniausiai pusryčius nutraukdavo automobilio garsinė sirena, kuri pranešdavo dešimt vienkiemių, kad jau atvyko „autolavkė“  ir prekyba prasideda. Palikdavom nebaigtą suvalgyti maistą ir tekini bėgdavome apie šimtą ar du šimtus metrų, kad nusipirkti saldainių už pinigus, kuriuos duodavo tėvai ar senelis. Tuo metu būdavom nepadūkę vaikai, o ir kaimo liaudis mus mylėdavo, tai nusipirkus saldainių, papildomai iš jų dar gaudavome daugiau saldainių.

Jei neklystu, dar kažkas panašaus užsuka į kaimą, bet ten jau mūsų taip dažnai nebūna, tad netenka to malonumo prisiminti realiai.