Kauniečio nepagąsdinsi – jis pats sau autoritetas

Duobių gausa išgarsintas miestas, pasižymintis itin puikiu skoniu socialinėms reklamoms iš operos „ir Kaune  gyventi galima“, populiariausias tarp mados ekspertų dėl išskirtinių šventinių ir kasdieninių aprangų įvairovės bei ne retai piktu žodžiu minimas mylimų kaimynų, amžinų konkurentų iš Portugalijos.

Taip, tai Kaunas . Kaip kauniečiui „Nike“, taip ir Kaunui Lietuva  jau seniai priklijavo firminę, vienetinę etiketę. Ir, manau, visai ne dėl to, kad tik čia duobės tvarkomos užpilant rudeniniais lapas, o Kalėdų eglutė – iš butelių.

Kiekvieno akys mato skirtingai. Taip apie Kauną atsiliepia tie, kurie niekada nebuvo kauniečiais, o gal net čia niekada nesilankė. Variantas panašus, kaip apie vaikų auginimą daugiausiai aiškina tos, kurios pačios niekada negimdžiusios, o apie lieknėjimą – niekada neturėję antsvorio.

Čia gimiau ir užaugau. Galiu drąsiai teigti: Kaunas – vieningiausias miestas. Parduotuvėje visada (gal ne visada maloniai), bet pasisveikinama lietuviškai, o stotelėje visada gali pasiteirauti, koks autobusas kuria kryptimi važiuoja nesibaimindamas, kad į kuprinę neįsimetei lenkų ar rusų žodynėlio.

Dažnų apkalbų sulaukiame dėl aprangos. Mes, kauniečiai, ne retai „šokame“  į laisvo stiliaus rūbus, bet tai nereiškia, kad į geriausią Lietuvoje muzikinį teatrą (vienintelis toks lankomas ir nešantis pelną visoje Lietuvoje) atkulniuojame apsirengę taip pat. Beje, ir „Maximos“ pardavėjai dirba ne su trijuosčiais sportiniais kostiumais. Kaunietis elgiasi laisvai ir negalvoja kas ką apie jį pagalvos. Galbūt todėl „Mados  reido“ kūrybinė grupė laidas filmuoja ten, kur laisvalaikis siejamas su pompastika bei kiek juokingais tarp grindinio trinkelių stringančiais „Louboutin‘ais“. Šaunu, vadinasi žino, kad ant kauniečio „batono geriau netrupint“.

Akis už akį. Kaunietis už kaunietį. Savo miestą visada palaikėme ir palaikysime. Kad ir tie patys, didelį susižavėjimą sukėlę „Chorų karai“. Nesvarbu, kas buvo Kauno  generolai – niekada jų neišmetėme, neatsisakėme, nenuvertinome, todėl kėlėme aukso taures. Apie „Žalgirį“ neverta net kalbėti – į areną suplūsta tiek žmonių, kiek geba tilpti, o tarp jų gretų nerasi nė vieno, kuris išduotų savąją komandą ir palaikytų priešininkus. Nesiplėsiu. Kur Kaunas – ten vienybė.

Kaunas – nuostabiausias miestas, žalias (ne betono džiunglės), į darbą nuvažiuoji greitai, mat nėra kamščių. Žmonės čia geri, merginos – gražiausios, vaikinai – sportiškiausi. Už savo miestą stojame krūtine, todėl daug kam nepatinkame, jog esame geriausi. Ne žodžiais, o darbais mes miestą mylime. Meskit blogas nuostatas apie Kauną. Nepavydėkit. Vis tiek manote kitaip? Velniop. Kauniečio nepagąsdinsi, jis pats sau autoritetas.

Perpublikuota: delfi.lt

Pasidalink:Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on StumbleUponPin on PinterestShare on TumblrDigg thisShare on RedditShare on LinkedIn

Juozas Erlickas. Kaunas vs Vilnius

…Aš bandysiu įrodyti, kad Kaunas yra Viskas.

Mat, kartais susidaro įspūdis, kad patys kauniečiai to nesuvokia ir savo miestą net lygina su Vilnium. Bet jei Vilnius būtų kaip Kaunas, tai ir Nemunas tekėtų pro Vilnių. Pagal Viešpaties planą prie tokios upės kaip Vilnelė galėjo atsirasti tik Babtai.

Koks gi save gerbiantis miestas stengtųsi atsirasti kuo toliau nuo jūros ir kuo arčiau Baltarusijos?

Anuomet net padorūs gyvuliai vengė būsimo Vilniaus apylinkių. Kur daugiau galėjai išgirsti staugiant tokį išsigimėlį kaip geležinis vilkas?

Kodėl būtent Vilniuj įsikūrė Lietuvos Seimas, Vyriausybė ir net Vilniaus savivaldybė? Todėl, kad piktoji dvasia ieško sau vietų, kur tamsiau. Kaune greitai gautų galą.

Ir net patys vilniečiai taip nepasitiki vilniečiais, kad įrengė jiems 100 km. ilgio bandomąjį kliūčių ruožą. Ir tik pasiekęs Kauną, ten apvalęs bei sustiprinęs dvasią, vilnietis įgyja teisę padidinti greitį iki 130 km/val. O štai kaunietis gali iš karto tokiu greičiu pajudėti į vakarus.

Vilnietį, artėjantį prie Kauno, įspėja specialus ženklas: „Pravieniškės – 6 km.” Vilnietis sudreba ir prisisega saugos diržus. Kaunietis gi niekur Vilniaus prieigose nepamatys analogiško ženklo: „Lukiškės – 6 km.” Nes kauniečio nepagąsdinsi. Kaunietis pats autoritetas.

Vilniečiui suteikta galimybė pravažiuoti Kauną pakraščiu, jo beveik nepastebėjus ir neįsibaisinus. Tik įsivaizduokim, kas būtų, jei vilniečiui tektų kirsti Kauno centrą! Jis nutrokštų kamščiuose ir amžiams liktų klajoti painių Senamiesčio gatvelių labirintuose.

Yra nuomonė: kada nors Vilnius ir Kaunas susijungs ir taps dipoliu. Atseit dvi galvos geriau kaip viena. Aišku, taip galėjo sugalvoti tik tas, kuris išvis be galvos. Prisiminkim ūsūrinio traukinio Vilnius – Kaunas likimą. Tas naivus dvigalvis padarėlis, kitados svajojęs sujungt dvi nesujungiamas vietas nūnai išprotėjęs blaškosi iš vieno galo į kitą pats neberasdamas sau vietos… Nejau ir mes norime tokiais tapt?

Kita vertus, kaunietis nenori vilniečio nė akyse regėt. Todėl ir nutiestas aplinkkelis, greitkelis… Atseit varykit jūs, vilniečiai, kuo greičiau prie jūros ir girdykit ten savo žirgus. Mat Vilniaus apylinkių gyventojai dar nuo Vytauto laikų garsėjo išskirtiniu kvailumu ir jodavo žirgų girdyt net prie Juodmarių. Neteko girdėt, kad taip elgtųsi bent vienas kaunietis. Betgi vilnietis įsitikinęs: kuo vanduo sūresnis, tuo žirgui skaniau. Užtat aplinkui Vilnių žirgų berasi tik rezervatuose, kur laikomasi griežtos abstinencijos: nė gramo druskos.

Vilniečiui nuo Kauno atsiveria plačiausios perspektyvos. Nori – brauki Marijampolėn, nori – į Kėdainius, Raseinius, Šiaulius ir Vakarus… O gali net į Mėmelį, iš kur jau Amerika ranka pasiekiama…
O pabandykim įsivaizduoti, kad neatsargus kaunietis keliavo, keliavo… Ir atsidūrė Vilniuj. Aišku, jam čia nėr ko būt. Bet šaunusis nuotykių ieškotojas atgal dar nenori grįžt. Jis, kaip ir visi kauniečiai, veržiasi į priekį. Tačiau kur yra Vilniaus priekis? Brėžiame tiesiąją nuo Kauno per Vilnių ir tolyn… Kurgi mūsų šaunuolis nukeliaus? Į Šumską, Astraviecą ir Ašmiany… O ką ten sveikam žmogui veikt?

Maironis andai rašė: „Kada tik keliu važiavau pro Trakus, man verkė iš skausmo širdis…” O Vilniaus senelis nė nepasiekdavo, nes pro ašaras kelio nebeįstengdavo rast. Tokį tat įspūdį šviesiam žmogui darė tamsus Vilniaus kraštas.

Užtat ir sakau: Kaunas yra visų kelių pradžia. O Vilnius – vienintelio kelio galas.

Perpublikuota: Pilypas.lt

Pasidalink:Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on StumbleUponPin on PinterestShare on TumblrDigg thisShare on RedditShare on LinkedIn

The Umbilical brothers

„The Umbilical brothers“ – puikiai pasauliui pažįstamas genialių australų komikų Shano Dundas ir Davido Collinso duetas. Jų pasirodymai įtraukia savo energija, o stebėti juos lengva ir smagu, mat australų kūryba suprantama daugeliui – joje žodžių nedaug, tai tarsi pantomimos ir žmogaus kuriamų juokingų ir įvairių tikrovės imituojamų garsų spektakliai. Jų pradžia galima laikyti dar tuos laikus, kai Shanas ir Davidas mokėsi vaidybos mokyklos pirmame kurse ir per pantomimos pamokas jose tiesiog pristigo garso… O gal būtų tiksliau pasakyti tada, kai per paskaitą kažkuris kažkuriam sulaužė nosį.

„The Umbilical brothers“ pasirodymų scenarijai grindžiami tuo, ką kiekvienas esame patyrę gyvenime ar svajonėse, o gal sapnuose. Savo amatą puikiai išmanantys australai sugeba stimuliuoti žiūrovų vaizduotę taip, jog jie nejučia patys pasineria į scenoje kuriamą veiksmą, kupiną netikėčiausių posūkių, su virtuoziškais ir stebinančiai taikliai kuriamais garsais. Paprasčiausias musės užmušimas „Umbilical brothers“ pasirodymuose virsta didžiausiu nuotykiu, o auditoriją nejučia užkrečia juoku.

Pasidalink:Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on StumbleUponPin on PinterestShare on TumblrDigg thisShare on RedditShare on LinkedIn

Kodėl neverta nusimanyti gerai apie kompiuterius

Sveiki visi, kurie puikiai nusimano apie kompiuterius ir tie, kurie turi daug draugų nusimanančių apie juos 🙂 Siūlau paskaityti humoristinių karikatūrų dešimtuką, kuris galima sakyti atitinka 100% realybės 😉

Skaityti toliau: Kodėl neverta nusimanyti gerai apie kompiuterius

Pasidalink:Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on StumbleUponPin on PinterestShare on TumblrDigg thisShare on RedditShare on LinkedIn

Anekdotas #002

Mama rašo sūnui į kalėjimą:
„Sūneli, kai tave pasodino, visai blogai pasidarė. Ūkis neprižiūrėtas, daržas nesukastas, bulvės nepasodintos – ką daryti – nežinau!“
Sūnus rašo atsakymą:
„Mama, tu geriau darže nesikapstyk. Tiek visko iškasi, kad ir tave pasodins, ir man dar pridės.“
Ir vėl mama rašo:
„Sūneli, kartu su tavo laišku atvažiavo ir policija. Perrausė visą daržą, nieko nerado, pikti kaip velniai išvažiavo.“
Sūnus atsako:
„Mama! Kaip galėjau – padėjau. Bulves jau patys sodinkit.“

Pasidalink:Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on StumbleUponPin on PinterestShare on TumblrDigg thisShare on RedditShare on LinkedIn

Pora patikusių anekdotų

Eina dvi merginos ir viena sako:
-Bet tu lenta esi.
-Tu irgi lenta, tik „chujovai“ obliuota.

—–

Susituokė vyras ir moteris. Vyras ir sako:
– Kadangi tu jau esi mano žmona, tai privalai gerbti ir mano įpročius. Pas mane jie trys.
Pirmasis:
Kiekvieną trečiadienį aš su draugais žaidžiu futbolą. Lietus, sniegas, kas bebūtų – FUTBOLAS…
– Supratai?
– Taip supratau, – atsakė moteris.
Antrasis:
Kiekvieną penktadienį su draugais žaidžiu proferancą.
– Supratai?
– Taip, – atsakė ji.
Ir trečiasis:
Kiekvieną sekmadienį – ŽVEJYBA. Žiema, šaltis, uošvės gimtadienis … tai neturi reikšmės – pas mane ŽVE-JY-BA.
– Ar supratai?
– Supratau …
– Nu ir ką? Ką pasakysi?
– Aš viską supratau, – atsakė moteris.
– Prieštaravimų nebus ?
– Tikrai ne, – atsakė ji.
– O gal ir pas tave yra kokių nors įpročių ? – paklausė vyras.
– Taip – vienas. Aš kiekvieną vakarą 9 valandą užsiiminėju seksu, – yra vyras namie ar ne, man tas pat – pas mane SEKSAS…

Pasidalink:Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on StumbleUponPin on PinterestShare on TumblrDigg thisShare on RedditShare on LinkedIn